AR AŠ PASITIKIU SAVO AKIMIS?

Laura Viškelytė

2 min read

Kiekvieną kartą, kai žvelgiu į pasaulį – į jūrą, žmogų, šešėlius ar vaivorykštę – aš tai darau per savo patyrimo filtrą. Mano akys, mano kūnas, mano kampas, iš kurio stebiu pasaulį, nėra atsitiktiniai – jie yra vieninteliai vartai, kuriais pasaulis man atsiveria. Bet ar aš jais pasitikiu?

Vaivorykštė, pavyzdžiui, neegzistuoja „ten“ – objektyviai. Ji atsiranda tik tada, kai yra šviesa, vandens lašai ir konkretus kampas, kuriuo stoviu. Jei vienas žmogus mato vaivorykštę, kitas – stovintis vos už kelių žingsnių – jau matys visai kitą jos versiją. Gal net jos iš viso nematys. Tai labai tiksliai pasakė Olafur Eliasson: vaivorykštė – tai ne daiktas, o santykis tarp pasaulio ir manęs.

Kai atsisakau savo pojūčių, kai abejoju tuo, ką jaučiu, ką matau, ką išgyvenu – tarsi bandydamas „pasitikrinti“, ar tai teisinga – tuo pat metu atsiskiriu nuo pasaulio. Pasaulis tampa svetimas, išorinis, kurį reikia patvirtinti per kitų akinius. Ir kuo labiau pasikliauju kitų interpretacijomis, tuo mažiau jame esu aš. Tuo mažiau tai mano pasaulis.

Pasaulis man atsiveria ne kažkur išorėje, bet tik tiek, kiek leidžiu sau jį jausti. Patirti. Būti jame – per save. Tai – vienas esminių autentiškumo aspektų, kuris lemia mūsų gyvenimo kokybę ir emocinę gerovę.

Bet šito mes dažnai bijome.

Įsitraukti – nereiškia būti egoistišku

Dažnai painiojame įsitraukimą su egocentrizmu. Bijome pasakyti: „aš taip jaučiu“, „aš taip matau“, nes atrodo, kad tapsime savanaudiški, netaktiški, nepritapę. Bet pasitikėti savo pojūčiais – tai ne pasididžiavimas. Tai drąsa būti.

Egocentrizmas – kai laikau savo požiūrį teisingiausiu.

Įsitraukimas – kai leidžiu sau turėti požiūrį. Net jei jis tėra mano. Net jei jis kitoks. Net jei jis – nepatogus.

Tai labai glaudžiai siejasi su santykiu su savimi – su gebėjimu išlikti ištikimam sau net tuomet, kai pasaulis siūlo lengvesnį kelią – prisitaikymą.

Baimė būti nepriimtam

Baimė būti atstumtam – sena kaip pati žmonija. Tad dažnai pasirenkame prisitaikymą. Slopinimą. Nuolankumą. Pradedame netikėti savo jutimais, mintimis, nuojautomis. Nustojame sakyti „man tai neskanu“, „man čia nesinori būti“, „aš kitaip jaučiu“. Ir po truputį išmokstame būti korektiški, saugūs, bet negyvi.

Kiek daug žmonių gyvena taip, tarsi jų patyrimas – antrarūšis. Tarsi jų pojūčiai reikalautų leidimo būti. Bet kas tada lieka?

Atsisakydami savęs – prarandame santykį su pasauliu

Kai neleidžiu sau matyti vaivorykštės iš savo kampo, aš iš tikrųjų prarandu ją. Kai žvelgiu pasauliui svetimomis akimis, aš nebesu jame. Tik kartoju kažkieno kitų vaizdą.

Pasitikėjimas savo jutimais – tai ne „teisybės žinojimas“. Tai susigrąžinimas ryšio su pasauliu. Juk mūsų žmogiškumas – kaip tik tai: mes jaučiame, patiriam, interpretuojam. Ir tas skirtumas tarp mūsų nėra klaida – tai būdas pasauliui būti daugiasluoksniam. Gyvam.

Kai pasitikime savo gebėjimu matyti, jaučiame ryšį. Kai atsisakome savęs – susvetimėjame.

P. S. Refleksijoms

Ar išdrįstu būti akimis, kurios nėra neutralios, bet kurios kuria pasaulį per patyrimą?

Ar aš leidžiu sau matyti pasaulį, kaip aš jį matau?

Galbūt tai – svarbiausias egzistencinis klausimas, kai kalbame apie asmeninį augimą.

Grįžti